- urkėti
- ur̃kėti, -ėja, -ėjo Yl, Vkš, Brs žr. urkioti: 1. Toks jau ans žaltys yr: aną turi ur̃kėti ir ur̃kėti Trk. Vaikus reikia žadinti iš lengvo, netąsyti už plaukų, neurkėti Blv. 2. Iš tavęs blogas darbininkas: kol ur̃kėju, tol tu dirbi Mžk. \ urkėti; apurkėti; įurkėti; išurkėti
Dictionary of the Lithuanian Language.